Velykų sala garsi megalitai turi giminių salose, esančiose už tūkstančius mylių į šiaurę ir vakarus, taip pat ir juos sukūrusiems žmonėms, atskleidė tyrimas.
Per 250 metų atskiros žmonių grupės išvyko iš mažyčių salų į rytus nuo Taičio, kad apsigyventų Velykų saloje, Markizuose ir Raivavuose – salyne, kurie yra nutolę tūkstančius mylių, tačiau visuose yra panašių senovinių statulos.
„Šios statulos yra tik tose salose, kurios yra glaudžiai genetiškai susijusios“, – naujienų agentūrai AFP sakė tyrimo pagrindinis autorius Alexanderis Ioannidis iš Stanfordo universiteto.
Ioannidis ir jo komanda sugebėjo nustatyti ir datuoti pirmąjį polineziečių apsigyvenimo kelią, prasidėjusį Samoa ir išplitusį Ramiajame vandenyne 830–1360 m., naudodami pažangiausią šiuolaikinės DNR analizę.
„Tai buvo atvira problema nuo tada, kai kapitonas Kukas pirmą kartą pastebėjo, kad žmonės Polinezijos salose kalba ta pačia kalba“, – sakė Ioannidis.
Išvados rodo, kad plėtra įvyko greitai – per maždaug 17 kartų – aplenkdama didelius kalbos ar kultūros pokyčius, kurie galėjo būti žymekliai. Tyrėjai sugebėjo sudėti Ramiojo vandenyno migracijos galvosūkį, palyginę 430 dabartinių 21 salos gyventojų genetinę medžiagą.
Iš Samoa išsiplėtė į vakarus iki Fidžio, Tongos pietuose, o paskui į rytus iki Rarotongos apie 830 metus.
Po kelių šimtų metų palikuonys į Rarotongą išvyko apsigyventi dabartiniame Taityje ir Tuamotu salyne visai už jo. Būtent iš mažų, seniai nepastebėtų smėlio juostų Tuamotu salų prasidėjo ambicingiausi žygiai, sakė Ioannidis.
Dabar retai apgyvendinti, iš dalies dėl branduolinių bandymų poligonų vaidmens, Tuamotus apima plotą, lygų atstumui tarp Anglijos ir Graikijos.
Tyrime pažymima, kad žemumose esančios salos greičiausiai iškilo iš žemiau jūros lygio tik kelis šimtus metų prieš išplitus polineziečiams.
„Jie turėjo turėti jūrinę kultūrą, kad galėtų patekti tarp šių mažų, žiedą primenančių salų“, – sakė Ioannidis. „Manau, kad tai iš dalies paaiškina, kodėl būtent iš ten matome, kaip vyksta ilgiausios kelionės.
Tai tapo nuliu pagrindu megalitus statančioms tautoms, kurios atvyko į Markizus, Rapa Nui (Velykų salą) ir Raivavus.
Tų išplėtimų laikas tinka ankstesni DNR pagrįsti radiniai Ioannidis ir jo komanda, rodantys, kad vietiniai amerikiečiai – tikriausiai iš šiaurės vakarinės Pietų Amerikos pakrantės – ir polineziečiai susimaišė maždaug 1200 m.
„Data, kurią radome užmegzti kontaktą, yra labai artima datoms, kurias nustatėme kelionėms iš Tuamotus į šias atokias salas“, – sakė Ioannidis.
Dabartinės Polinezijos populiacijos turi mišrų paveldą – jų protėviuose yra Europos, Afrikos ir kitų vietų pėdsakų.
Nors senovės tautų genetiniuose tyrimuose daugiausia dėmesio buvo skiriama senovės DNR pavyzdžiams, atrastiems iš archeologinių vietovių, Ioannidis teigė, kad jo komandai pavyko rasti signalines sekas, palaidotas šiuolaikinėje DNR.
Jie naudojo programinę įrangą, skirtą 430 gyventojų 21 skirtingoje saloje pavyzdžiams analizuoti, kad nustatytų pasikartojančius polineziečiams būdingus genų modelius, blokuojančius DNR sekas, susijusias su europietiškais ar kitais protėviais.
Priešingu atveju „tiesiog pamatytumėte, kad salos, turinčios „labiausiai polinezišką“ DNR, buvo labiau susijusios“, – sakė Ioannidis. „Istoriniu požiūriu tai neįdomu“.
Jo komanda naudojo genetinius įkalčius, kad nubrėžtų šeimos medį iš rytų į vakarus per Ramųjį vandenyną.
DNR grandinės trumpėja, nes jos kartojasi iš naujo, todėl bendrų segmentų ilgis atskleidė, kiek kartų praėjo tarp kiekvienos gyvenvietės.