Michaelui buvo 24 metai, kai jis pradėjo susitikinėti su Odera. Tai buvo jo pirmieji santykiai ir jis pajuto: „Tai yra, aš nenoriu nieko kito“. Po trejų metų Michaelas pasiūlė, Odera pasakė „taip“, o tada kažkas atsitiko: Michaelas ir Odera sužinojo, kad jie abu yra AS. Tai buvo pragaištinga. Šeima ir draugai pradėjo kalbėti apie jų neatsargumą. Buvo daug „Kaip tu gali susitikinėti su kuo nors beveik trejus metus, nežinant jo genotipo“? „Bet jūs esate raštingas, kaip galėtumėte padaryti tokią baisią klaidą? Apie ką tu kalbėjai santykiuose?
Buvo skausminga išsiskirti, bet vis tiek to reikėjo. Po 3 metų Michaelas susitiko su Enitanu. Pirmas jo užduotas klausimas buvo jos genotipas. Sakai, vieną kartą sumuštas, du kartus drovus? Bet ir tai nepasisekė. Pasakysiu kodėl.
Diskutuodamas su Seyi Shokunbikuri šiuo metu studijuoja biologiją, ji paminėjo, kiek mūsų pažįstami sergant tokiais sutrikimais kaip pjautuvinė anemija ir žinoti, kad būdas išvengti tokių sutrikimų turinčių vaikų gimimo yra užtikrinti genotipo suderinamumą. Tačiau daugelis iš mūsų visiškai nežino apie kitus genetiniai sutrikimai kuriuos turime patikrinti prieš pasirenkant, su kuo apsigyventi.
Taigi taip, atrodai sveikas ir net jautiesi sveikas, tikriausiai dar niekada nesilankėte ligoninėje. Vis dėlto tai nereiškia, kad jūs neturite tam tikrų sutrikimų genų. Šie genai gali būti tiesiog recesyviniai (jie nėra aktyvūs ar išreikšti). Paimkime, pavyzdžiui, turite recesyvinį talasemijos geną. Jei ištekėsite su tuo recesyviniu genu, yra didžiulė tikimybė, kad turėsite vaiką, sergantį talasemija. Šie sutrikimai perduodami iš motinos sūnui, tėvui dukrai, motinai dukrai ir tėvui sūnui. Daugelis jų svyruoja nuo lengvo iki sunkaus ir netgi gali sukelti mirtį dar kūdikystėje.
Kaip išvis atsiranda šie sutrikimai? Na, o gyvenime viskas gali keistis ar evoliucionuoti, šis teiginys turi įtakos genams. Šiuo atveju mes sakome, kad jie mutuoti. Šios genų mutacijos keičia genų veikimo būdą. Mutacijos gali būti geros arba blogos, bet dažniausiai pastarosios. Taip pat gali būti genų mutacijų perėjo palikuonims. Taip atsitinka ir su paveldimu vėžiu.
Paveldimas vėžys yra vėžys, atsirandantis dėl genetinių mutacijų. Tokio tipo vėžys perduodamas iš tėvų palikuonims, pvz., krūties vėžys, kiaušidžių vėžys ir prostatos vėžys. Be vėžio, pjautuvinių ląstelių anemijos ir albinizmo, turime daug kitų sutrikimų, apie kuriuos žmonės turi žinoti, pvz. cistinė fibrozė (kuris veikia ląsteles, gaminančias kūno skysčius, todėl tie skysčiai tampa tirštūs ir lipnūs, ir jie blokuoja praėjimus organizme), Marfano sindromas (paveikia jungiamąjį audinį, taip pat veikia širdį, akis, kaulus ir kraujagysles), Su X susietas kurtumas, DiGeorge sindromas (sutrikimas, dėl kurio sutrinka organizmo sistemų vystymasis), Tay-Sachs liga (sutrikimas, naikinantis galvos ir nugaros smegenų nervines ląsteles) ir kt.
Nors daugelis šių sutrikimų yra reti, jiems vis tiek reikia skirti daug dėmesio. Kai kurios iš šių ligų galėjo būti neperduotos palikuonims, tačiau vaikas jas galėjo išsivystyti atsitiktinės mutacijos būdu. Viskas genetikoje yra tikimybė, azartinis žaidimas, bet ar esate pasiruošę tokiai tikimybei? 1 iš 1000 tikimybė?
Daugelis iš mūsų nežino konkrečių genų, kuriuos nešiojame, ir galbūt niekada visko nesužinosime, bet turime žinoti, ypač jei norime daugintis. Turite žinoti, kokios yra galimybės. Kai kurie žmonės, kurie pagimdo vaikus su genetiniais sutrikimais, nežino, kaip vaikas jį gavo, kaip su juo elgtis ar auginti vaikus. Dar blogiau yra dėl mūsų visuomenės neraštingumo lygio, kai žmonės kaltina žmoną dėl neištikimybės ar raganavimo.
Genetinės konsultacijos ir tyrimai atliekami tam, kad žinotume, kokius genus turime ir kokia tikimybė, kad mūsų palikuonys paveldės tą geną. Net ir tada turime pasiruošti mylėti ir rūpintis tuo vaikeliu – genetiniu sutrikimu ar ne, pasiruošti ginti tą vaiką per stigmas, apžiūras ligoninėje ir gydymą.
Dabar, grįžtant prie Michaelo, jis atliko genetinį tyrimą su Enitanu, su kuriuo ketino vesti, ir paaiškėjo, kad jie abu turėjo recesyvinius cistinės fibrozės genus. Gydytojas patarė, kad jų keliai arba išsiskirtų, arba nuspręstų nevaisinti, nes yra 95% tikimybė, kad vienas ar keli jų vaikai susirgs cistine fibroze.
Maiklas neatšaukė vestuvių; jie nusprendė tuoktis ir įsivaikinti vaikus. Michaelas ir Enitanas yra laimingai susituokę ir šiandien turi du įvaikius.
Nors jie vis dar galvoja apie tikimybę, kad galėjo pasirinkti pavaisinti ir galėjo pasisekti, kad pirmas vaikas gimė visiškai gerai, yra priminimas: o jei būtų kitaip?
Taigi prieš sakydami „taip“, prieš eidami toli santykiuose, užduokite svarbius klausimus, patikrinkite suderinamumą visais frontais, ypač genetikoje. Jūs esate skolingas sau ir savo negimusiems vaikams.
***
Anos Tarazevič nuotr. iš Pexels
!function(f,b,e,v,n,t,s)
{if(f.fbq)return;n=f.fbq=function(){n.callMethod?
n.callMethod.apply(n,arguments):n.queue.push(arguments)};
if(!f._fbq)f._fbq=n;n.push=n;n.loaded=!0;n.version=’2.0′;
n.queue=[];t=b.createElement(e);t.async=!0;
t.src=v;s=b.getElementsByTagName(e)[0];
s.parentNode.insertBefore(t,s)}(window, document,’script’,
‘https://connect.facebook.net/en_US/fbevents.js’);
fbq(‘init’, ‘627147804403071’);
fbq(‘track’, ‘PageView’);